rukučiai

1 rukùčiai sm. pl. (2) 1. nusivėlę milo pūkeliai kartu su skysčiu, kuriame veltas milas: Pilk lauk tuos rukučius Všk. Velk milą tol, kol atsiras rukùčių Lnkv. Teip daug rukùčių nusivėlė, net man rankos juodos Ps. ^ Gal rukučių nori, kad kita niekas netinka? Slm. Ė, Jonas atėjo, duosim rukùčių (juok. sakoma, kai, veliant milą, ateina koks kaimynas) Všk. Jeigu kas pasiųstas eina rukučių skolinti, tai jam įduoda įvairių juokingų daiktų rš. 2. ant nešiojamo vilnonio mezginio susidarantys vilnų gumulėliai: Rukučiai – vilnų gniužulėliai, kurie susivelia, mūvint vilnones kojines rš. Pilnos pančekos rukùčių Kp.